Tag: Solar Soma

  • Senoviniai subtilaus kūno žemėlapiai: užmirštos žmogaus anatomijos paieškos

    Senoviniai subtilaus kūno žemėlapiai: užmirštos žmogaus anatomijos paieškos

    “Kai gydytojas žvelgia į kūną, jis mato audinius. Kai jogas žvelgia į kūną, jis mato kelią.”

    Įžanga

    Įsivaizduok, kad gyveni prieš tūkstantį metų.

    Nėra rentgeno.

    Nėra MRT.

    Nėra neurologijos.

    Tačiau yra žmonių, kurie dešimtmečius praleidžia oloje stebėdami vienintelį objektą, kurį visada gali tyrinėti.

    Save.

    Kiekvieną įkvėpimą.

    Kiekvieną emociją.

    Kiekvieną pojūtį.

    Iš šių stebėjimų gimė vieni paslaptingiausių žmonijos piešinių.

    Ne anatomijos atlasai.

    Ne religijos iliustracijos.

    O subtilaus kūno žemėlapiai.

    Šiandien jie atrodo lyg fantastikos pasaulio meno kūriniai.

    Tačiau žmonėms, kurie juos kūrė, tai buvo praktiniai meditacijos žemėlapiai.

    Ne tam, kad suprastum žmogų.

    O tam, kad jį transformuotum.

    Senovinis Indijos tantrinis subtilaus kūno žemėlapis su čakromis, dievybėmis ir energijos kanalais.
    XIX a. Indijos tantrinis žmogaus kūno žemėlapis, vaizduojantis čakras, nādžius ir dievybių simboliką.

    Dvi anatomijos

    Šiandien Vakarų medicina remiasi tuo, ką galima pamatyti.

    Raumenimis.

    Sausgyslėmis.

    Nervais.

    Limfa.

    Kraujagyslėmis.

    Senovės Indijoje egzistavo kita anatomija.

    Ji buvo paremta tuo, ką galima patirti.

    Ši anatomija nepaneigia fizinį kūną.

    Ji tiesiog bandė aprašyti kitą žmogaus patirties sluoksnį.

    Šiandien galėtume tai palyginti su muzika.

    Garso bangos yra viena.

    Tačiau pati muzika egzistuoja mūsų patirtyje.

    Subtilus kūnas buvo bandymas aprašyti būtent tą vidinę patirties muziką.

    Sat-Cakra-Nirūpaṇa čakrų schema su septyniais energetiniais centrais.
    Viena žymiausių jogos tradicijos čakrų schemų, paremta XVI a. sanskrito tekstu.

    Kur atsirado subtilaus kūno idėja?

    Vedos

    Pirmosios užuominos randamos Upanišadose.

    Jose žmogus aprašomas kaip sudarytas ne tik iš fizinio kūno.

    Minimi keli sluoksniai:

    Maisto kūnas.

    • Gyvybės kūnas.
    • Proto kūnas.
    • Išminties kūnas.
    • Palaimos kūnas.

    Tai vadinama Panča Koša sistema.

    Ji tapo daugelio vėlesnių tradicijų pagrindu.

    Tantra

    Maždaug VIII-XII amžiuje atsiranda detalūs subtilaus kūno piešiniai.

    Čia pirmą kartą aiškiai atsiranda:

    • čakros,
    • nadžiai,
    • kundalini,
    • lotosai,
    • mantros,
    • dievybės.

    Svarbu suprasti, kad nebuvo vienos sistemos.

    Kiekviena mokykla piešė savo žemėlapį.

    Lyg šiandien skirtingi miestai turėtų skirtingus metro planus.

    Tibeto Tsa Lung subtilaus kūno kanalų ir vidinių vėjų schema.
    Tibeto budizmo Tsa Lung sistema vaizduoja subtilaus kūno kanalus ir penkis vidinius vėjus.

    Kodėl žmonės piešė žmogų pilną dievybių?

    Tai vienas įdomiausių klausimų.

    Šiuolaikinis žmogus žiūri į tokį paveikslą ir galvoja:

    „Kodėl pilve sėdi dievas?“

    Tačiau tantrinėje tradicijoje dievybės dažnai reiškė ne asmenybes.

    Jos simbolizavo sąmonės kokybes.

    Pavyzdžiui:

    • drąsą,
    • aiškumą,
    • užuojautą,
    • transformaciją,
    • kūrybinę jėgą.

    Meditacijos metu praktikuotojas įsivaizduodavo šias savybes savyje.

    Tai buvo vidinės psichologijos kalba, išreikšta simboliais.

    Tibeto medicinos subtilaus kūno diagrama su kanalais ir energetiniais centrais.
    Sowa Rigpa tradicijoje naudojama subtilaus kūno schema.

    Trys upės žmogaus viduje

    Beveik visuose senoviniuose žemėlapiuose kartojasi trys kanalai.

    Ida

    Mėnulio principas.

    Ramybė.

    Vėsinimas.

    Intuicija.

    Pingala

    Saulės principas.

    Veiksmas.

    Šiluma.

    Valia.

    Sušumna

    Vidurio kelias.

    Čia, anot jogos tradicijos, gali pakilti kundalini.

    Ne kaip gyvatė biologine prasme.

    O kaip sąmonės transformacijos metafora.

    Xiuzhen Tu daoistinės vidinės alchemijos schema.
    Daoistinis vidinės alchemijos ir dvasinio tobulėjimo žemėlapis.

    Kodėl piešiniuose tiek daug lotosų?

    Lotosas Indijoje simbolizuoja paradoksą.

    Jis auga purve.

    Tačiau žydi virš vandens.

    Todėl čakros dažnai vaizduojamos kaip lotosai.

    Tai primena, kad žmogaus augimas gali prasidėti net sudėtingiausiomis aplinkybėmis.

    Daoistinė mikrokosminės orbitos schema su Du Mai ir Ren Mai kanalais.
    Mažosios dangaus cirkuliacijos (Microcosmic Orbit) praktikos schema.

    Tibeto gydytojai piešė kitaip

    Indijoje daugiausia dėmesio skirta čakroms.

    Tibete atsirado visiškai kitoks požiūris.

    Ten svarbiausia tapo:

    • vidiniai vėjai,
    • kanalai,
    • kvėpavimas,
    • sąmonės aiškumas.

    Jų piešiniai primena sudėtingą upių tinklą.

    Kai kurie jų iki šiol naudojami tradicinėje Tibeto medicinoje kaip mokymo priemonės.

    Japonų Shugendō subtilaus kūno mandala.
    Japonų Shugendō tradicijos subtilaus kūno simbolinis žemėlapis.

    O Kinijoje?

    Daoistai retai piešė čakras.

    Jie piešė:

    • cinoberio laukus (Dantian),
    • energetinius katilus,
    • vidinius kalnus,
    • upes,
    • žvaigždes.

    Žmogus buvo suvokiamas kaip mažoji Visata.

    Jeigu danguje teka Paukščių Takas,

    tai žmoguje teka Qi.

    Nepalo Vajrajanos subtilaus kūno žemėlapis su čakromis ir kanalais.
    Vajrajanos tradicijos subtilaus kūno schema iš Nepalo tantrinės tradicijos.

    Ar šie žemėlapiai buvo „tikri“?

    Tai klausimas, į kurį skirtingi žmonės atsakys skirtingai.

    Šiuolaikinis mokslas kol kas nėra patvirtinęs subtilaus kūno kanalų kaip anatominių struktūrų.

    Tačiau šie piešiniai ir nebuvo kuriami chirurgams.

    Jie buvo skirti meditacijai.

    Vidiniam stebėjimui.

    Praktikai.

    Galbūt jie nėra biologijos atlasai.

    Tačiau jie gali būti fenomenologiniai žemėlapiai, bandantys aprašyti tai, ką žmogus patiria savo viduje.

     Indijos, Tibeto ir Daoizmo subtilaus kūno tradicijų palyginimas.
    Palyginamoji lentelė, apžvelgianti Indijos, Tibeto ir Daoizmo subtilaus kūno sampratas.

    Kodėl jie ir šiandien žavi?

    Manau todėl, kad jie kviečia pažvelgti į žmogų ne tik kaip į mechanizmą.

    Kai matai senovinį subtilaus kūno piešinį, supranti, jog kažkas prieš kelis šimtus ar net tūkstančius metų sėdėjo tyloje pakankamai ilgai, kad pabandytų nupiešti savo vidinį pasaulį.

    Ne tam, kad įrodytų tiesą.

    O tam, kad parodytų kryptį.

    Galbūt todėl šie piešiniai iki šiol atrodo gyvi.

    Jie kalba ne apie tai, kas yra po oda.

    Jie kalba apie tai, kas vyksta po mūsų kasdieniu triukšmu.

    Ką visa tai reiškia Solar Soma filosofijai?

    Solar Soma nekviečia aklai tikėti senaisiais žemėlapiais ir jų laikyti moksliškai įrodytais faktais. Tačiau jie gali būti vertingi kaip kultūriniai, filosofiniai ir praktiniai modeliai, padedantys tyrinėti žmogaus santykį su kūnu, kvėpavimu ir sąmone.

    Kartais didžiausi atradimai prasideda ne nuo atsakymo.

    Jie prasideda nuo klausimo.

    O kas, jeigu žmogus yra daugiau nei tai, ką galime pamatyti?


    Informaciniai šaltiniai:

    Indijos jogos ir tantrinė tradicija

    1. Arthur Avalon (Sir John Woodroffe) – The Serpent Power (1919)

    Ṣaṭ-Cakra-Nirūpaṇa

    Pādukā-Pañcaka

    Čakrų, nādžių ir kundalini aprašymai.

    2. James Mallinson & Mark Singleton – Roots of Yoga (2017)

    Istoriniai jogos tekstai ir subtilaus kūno sampratos raida.

    3. Georg Feuerstein – The Yoga Tradition (1998)

    Jogos istorija, subtilaus kūno filosofija.

    4. David Gordon White – The Alchemical Body (1996)

    Tantrinis kūnas, kundalini, vidinė alchemija.

    Tibeto tradicija

    5. The Four Medical Tantras (rGyud-bZhi)

    Tradicinės Tibeto medicinos pagrindas.

    6. Namkhai Norbu – Yantra Yoga

    Tsa Lung ir kvėpavimo praktikos.

    7. Tenzin Wangyal Rinpoche – The Tibetan Yogas of Dream and Sleep

    Kanalų ir vidinių vėjų samprata.

    Daoizmo tradicija

    8. Catherine Despeux

    Tyrimai apie Neijing Tu ir Xiuzhen Tu.

    9. The Secret of the Golden Flower

    Richard Wilhelm vertimas su C. G. Jung įžanga.

    10. Dao De Jing

    Laozi.

    11. Zhuangzi

    Daoistinė filosofija.

    Istorinis kontekstas

    12. Mircea Eliade

    Yoga: Immortality and Freedom.

    13. Geoffrey Samuel

    The Origins of Yoga and Tantra.

    Vizualinę straipsnio dalį įkvėpė autentiški rankraščiai ir muziejų kolekcijos:

    British Library

    Rubin Museum of Himalayan Art

    Wellcome Collection

    Metropolitan Museum of Art

    Palace Museum (Pekinas)

    Svarbu pabrėžti, kad iliustracijos, nėra autentiškų rankraščių kopijos. Jos yra originalios, AI sukurtos kompozicijos, įkvėptos istorinių šaltinių ir skirtingų tradicijų estetikos.

  • Senųjų kvėpavimo praktikų paslaptys: kelionė į nematomus pasaulius.

    Senųjų kvėpavimo praktikų paslaptys: kelionė į nematomus pasaulius.

    Yra sakoma, kad žmogus gimsta su pirmu įkvėpimu ir palieka šį pasaulį su paskutiniu iškvėpimu. Tarp šių dviejų akimirkų telpa visas gyvenimas. Keista, bet dauguma žmonių praleidžia dešimtmečius taip ir nepažinę paties svarbiausio savo palydovo.

    Kvėpavimo.

    Kai pirmą kartą pradėjau domėtis senosiomis pasaulio tradicijomis, mane nustebino vienas dalykas. Skirtingi žemynai. Skirtingos tautos. Skirtingos kalbos. Tačiau beveik kiekvienoje iš jų slypėjo tas pats raktas.

    Kvėpavimas nebuvo laikomas tik oro judėjimu.

    Jis buvo laikomas tiltu.

    Tiltu tarp kūno ir dvasios.

    Tiltu tarp matomo ir nematomo pasaulio.

    Tad leiskimės į kelionę ten, kur senovės žmonės tikėjo, jog vien kvėpavimu galima pakeisti ne tik savo kūną, bet ir pačią sąmonę.

    Prieš kalbą buvo kvėpavimas

    Senovės žmogus medituoja prie laužo kalnų slėnyje, o jo kvėpavimas vaizduojamas kaip švytinti gyvybinės energijos tėkmė.
    Dar prieš atsirandant žodžiams žmogus mokėsi klausytis savo kvėpavimo, gamtos ritmo ir tylos.

    Įsivaizduok žmogų prieš dešimtis tūkstančių metų.

    Jis neturi knygų.

    Neturi mokslo.

    Neturi religijos.

    Tačiau jis turi mišką.

    Vandenį.

    Dangų.

    Ir savo kvėpavimą.

    Sėdėdamas prie laužo jis pradeda pastebėti keistą dalyką.

    Kai bijai, kvėpuoji greitai.

    Kai pyksti, kvėpuoji sunkiai.

    Kai ilsiesi, kvėpavimas sulėtėja.

    Kai žvelgi į žvaigždes, kartais jis visai tarsi sustoja.

    Tikriausiai taip ir gimė pirmieji kvėpavimo stebėtojai.

    Ne iš teorijų.

    Iš patirties.

    Indijos jogai ir pranos upės

    Indijos jogas medituoja prie šventos upės saulėlydžio metu, o per jo kūną teka švytinti pranos energija, simbolizuojanti gyvybinę jėgą ir vidinę harmoniją.
    Senovės Indijos išminčiai tikėjo, kad sąmoningas kvėpavimas leidžia pajusti pranos tėkmę – gyvybinę energiją, persmelkiančią žmogų ir visą Visatą.

    Senovės Indijoje buvo tikima, kad žmogus gyvena ne vien dėl maisto.

    Tikrasis gyvybės šaltinis buvo vadinamas Prana.

    Ji nebuvo tiesiog oras.

    Prana buvo suvokiama kaip visa persmelkianti gyvybinė jėga.

    Jogai tikėjo, kad kiekvienas įkvėpimas gali atnešti daugiau šios energijos, jei kvėpuojama sąmoningai.

    Iš čia gimė Pranajama.

    Tačiau senieji tekstai perspėdavo.

    Pranajama nėra kvėpavimo gimnastika.

    Tai buvo pasiruošimas gilesnei meditacijai.

    Buvo tikima, kad kai kvėpavimas tampa visiškai ramus, protas pradeda sekti paskui jį.

    O kai nurimsta protas…

    Pradeda kalbėti kažkas daug gilesnio.

    Daoistų Nemirtingumo kvėpavimas

    Daoistų išminčius medituoja kalnų viršūnėje senovės Kinijoje, o iškvėpimas virsta švytinčia Qi energijos tėkme, simbolizuojančia vidinę alchemiją ir dvasinę transformaciją.
    Daoistų tradicijoje kvėpavimas buvo laikomas tiltu tarp žmogaus ir Dao. Sąmoningai puoselėjama Qi tėkmė simbolizavo ne tik sveikatą, bet ir vidinę transformaciją.

    Kinijos kalnuose atsiskyrėliai šimtmečius ieškojo būdo pratęsti gyvenimą.

    Tačiau ne vien tam, kad gyventų ilgiau.

    Jie siekė tapti skaidresni.

    Lengvesni.

    Artimesni Dao.

    Daoistai tikėjo, kad žmoguje teka Qi.

    Jeigu ši tėkmė sustingsta, atsiranda liga.

    Jeigu teka laisvai, žmogus tampa gyvybingas.

    Kvėpavimas buvo laikomas tarsi dumplėmis, kurios įžiebia vidinę gyvybės ugnį.

    Kai kurios legendos pasakoja apie vienuolius, kurie galėdavę taip sulėtinti kvėpavimą, jog atrodydavo lyg visiškai nebekvėpuotų.

    Buvo sakoma, kad tokiomis akimirkomis kvėpuoja ne plaučiai.

    Kvėpuoja pati sąmonė.

    Tibeto vienuolių vidinė ugnis

    Tibeto vienuolis medituoja Himalajų kalnuose, o per jo kūną sklinda švytinti vidinė ugnis, simbolizuojanti Tummo kvėpavimo praktiką ir dvasinę transformaciją.
    Tibeto tradicijoje Tummo praktika simbolizuoja ne tik vidinę šilumą, bet ir sąmonės pabudimą, susitelkimą bei gilią vidinę discipliną.

    Himalajų aukštumose iki šiol pasakojamos istorijos apie vienuolius, sėdinčius sniege.

    Be storų drabužių.

    Aplink juos dedami šlapi audiniai.

    Po kurio laiko jie išdžiūsta.

    Ar tai stebuklas?

    Ar žmogaus galimybių riba tiesiog daug platesnė nei įprastai manome?

    Tibeto tradicijose kvėpavimas buvo neatsiejamas nuo dėmesio.

    Buvo tikima, kad mintis nukreipia energiją.

    Kvėpavimas ją neša.

    O sąmonė ją formuoja.

    Sufijų kvėpavimas

    Sufijų mistikas medituoja senoviniame islamiškame kieme, o jo kvėpavimas ir širdies centras švyti auksine šviesa, fone sukasi dervišai.
    Sufijų tradicijoje kvėpavimas buvo suvokiamas kaip gyvas ryšys su dieviškumu, o kiekvienas įkvėpimas tapdavo prisiminimu, kad gyvenimas vyksta dabar.

    Artimuosiuose Rytuose sufijai kalbėjo apie kvėpavimą kaip apie Dievo dovaną.

    Jie tikėjo, kad kiekvienas įkvėpimas yra naujas kūrinijos momentas.

    Kiekvienas iškvėpimas tampa paleidimu.

    Todėl kvėpuoti nesąmoningai reiškė gyventi miegant.

    Kvėpuoti sąmoningai reiškė prisiminti, kas esi.

    Šamanų pasaulis

    Šamanas prie ritualinio laužo gieda ir kvėpuoja naktiniame miške, o aplink jį pasirodo dvasinių gyvūnų vizijos bei švytinti gyvybinė energija.
    Daugelyje šamanų tradicijų kvėpavimas, ritmas ir giesmė buvo vartai į gilesnį ryšį su gamta, dvasiniu pasauliu ir vidine išmintimi.

    Sibiro, Amerikos, Amazonės ir kitų kraštų šamanai retai kalbėdavo apie kvėpavimo technikas taip, kaip tai darome šiandien.

    Tačiau jų ritualuose kvėpavimas buvo visur.

    Greitas kvėpavimas.

    Gilūs atodūsiai.

    Ritmingas dainavimas.

    Būgnų ritmas.

    Visa tai keisdavo žmogaus būseną.

    Buvo tikima, kad pasikeitus kvėpavimui pasikeičia ir pasaulis, kurį matai.

    Gal ne pats pasaulis.

    Gal stebėtojas.

    Egipto gyvybės alsavimas

    Senovės Egipto šventykloje medituojantis žmogus iškvepia švytinčią gyvybės energiją, kuri susilieja su ankh simboliu, Nilu ir piramidėmis.
    Senovės Egipto simbolikoje kvėpavimas buvo siejamas su gyvybės dovana, atgimimu ir nematoma jėga, jungiančia žmogų su dieviškąja tvarka.

    Kai kurie senovės Egipto tekstų tyrinėtojai mano, kad gyvybės alsavimas buvo siejamas su dieviška gyvybine jėga.

    Dievai dažnai vaizduoti perduodantys faraonams gyvybės kvapą.

    Tai buvo daugiau nei oras.

    Tai buvo gyvybės pažadinimas.

    Graikų pneuma

    Senovės Graikijos filosofas medituoja prie marmurinės šventyklos, o jo kvėpavimas virsta švytinčia Pneuma energija, simbolizuojančia gyvybę, dvasią ir kosminę tvarką.
    Senovės graikų filosofijoje Pneuma reiškė ne tik kvėpavimą, bet ir gyvybės alsavimą, dvasią bei nematomą jėgą, jungiančią žmogų su visa Visata.

    Senovės graikai vartojo žodį Pneuma.

    Jis reiškė kvėpavimą.

    Dvasią.

    Gyvybę.

    Kai kuriems filosofams visa Visata buvo persmelkta šios nematomos jėgos.

    Žmogus kvėpuodamas dalyvavo tame pačiame kosminiame ritme.

    Ar senoliai tikrai siekė nemirtingumo?

    Vienas paslaptingiausių klausimų.

    Ypač daoistų tekstuose.

    Ten dažnai minima nemirtingumo būsena.

    Tačiau ar ji reiškė kūną, kuris niekada nesensta?

    O gal sąmonę, kuri išmoksta nebesitapatinti vien su kūnu?

    Senieji tekstai retai pateikia tiesius atsakymus.

    Jie mėgsta simbolius.

    Kalnus.

    Drakonus.

    Vidinį eliksyrą.

    Auksinę šviesą.

    Visa tai gali būti ir vidinių žmogaus transformacijų kalba.

    Galbūt tikrasis nemirtingumas prasideda tada, kai žmogus pirmą kartą visiškai pabunda į dabarties akimirką.

    O ką sako šiuolaikinis žmogus?

    Šiuolaikinis žmogus medituoja miesto centre tarp informacijos srauto ir skubančios minios, o jo kvėpavimas švyti kaip vidinės ramybės ir sąmoningumo simbolis.
    Šiuolaikiniame pasaulyje kvėpavimas gali tapti akimirka, kurioje triukšmas nutyla, o dėmesys sugrįžta į dabartį.

    Šiandien kvėpavimas dažnai tampa įrankiu.

    Mažinti stresą.

    Gerinti miegą.

    Sportuoti.

    Visa tai vertinga.

    Tačiau senovėje į jį buvo žvelgiama kitaip.

    Ne kaip į metodą.

    O kaip į santykį.

    Santykį su gyvenimu.

    Gal todėl senieji mokytojai sakydavo, kad nereikia išmokti naujai kvėpuoti.

    Reikia prisiminti.

    Kai kitą kartą įkvėpsi…

    Sustok vos kelioms sekundėms.

    Ne todėl, kad taip liepia kokia nors technika.

    Tiesiog pastebėk.

    Oras paliečia nosies landas.

    Krūtinė švelniai pakyla.

    Pilvas atsipalaiduoja.

    Ir galbūt tame paprastame įkvėpime slypi kažkas, ką žmonės tūkstančius metų bandė perduoti iš mokytojo mokiniui.

    Galbūt kiekvienas mūsų kvėpavimas yra tarsi tylus beldimas į duris, kurias dažniausiai praeiname net nepastebėję.

    O gal senieji išminčiai niekada ir neslėpė jokios paslapties.

    Gal visa paslaptis visą laiką buvo mumyse.

    Tik ji sklinda taip tyliai, kad ją galima išgirsti tik tada, kai pats tampi tylus.

    Šaltiniai ir įkvėpimas:

    Upanišados ir Jogos sūtros (Indijos jogos tradicija)

    Hatha Yoga Pradipika (pranajamos aprašymai)

    Dao De Jing ir Zhuangzi (daoizmo filosofija)

    Daoistinės vidinės alchemijos (Neidan) tradicijos tekstai

    Tibeto budizmo Tummo praktikos ir šešių Naropos jogų tradicija

    Sufijų dvasinės praktikos ir kvėpavimo mokymai

    Mircea Eliade, Shamanism: Archaic Techniques of Ecstasy

    Senovės Egipto religinių tekstų ir ikonografijos interpretacijos

    Senovės graikų filosofų (ypač stoikų) samprata apie Pneuma.