Yra sakoma, kad žmogus gimsta su pirmu įkvėpimu ir palieka šį pasaulį su paskutiniu iškvėpimu. Tarp šių dviejų akimirkų telpa visas gyvenimas. Keista, bet dauguma žmonių praleidžia dešimtmečius taip ir nepažinę paties svarbiausio savo palydovo.
Kvėpavimo.
Kai pirmą kartą pradėjau domėtis senosiomis pasaulio tradicijomis, mane nustebino vienas dalykas. Skirtingi žemynai. Skirtingos tautos. Skirtingos kalbos. Tačiau beveik kiekvienoje iš jų slypėjo tas pats raktas.
Kvėpavimas nebuvo laikomas tik oro judėjimu.
Jis buvo laikomas tiltu.
Tiltu tarp kūno ir dvasios.
Tiltu tarp matomo ir nematomo pasaulio.
Tad leiskimės į kelionę ten, kur senovės žmonės tikėjo, jog vien kvėpavimu galima pakeisti ne tik savo kūną, bet ir pačią sąmonę.
Prieš kalbą buvo kvėpavimas
Įsivaizduok žmogų prieš dešimtis tūkstančių metų.
Jis neturi knygų.
Neturi mokslo.
Neturi religijos.
Tačiau jis turi mišką.
Vandenį.
Dangų.
Ir savo kvėpavimą.
Sėdėdamas prie laužo jis pradeda pastebėti keistą dalyką.
Kai bijai, kvėpuoji greitai.
Kai pyksti, kvėpuoji sunkiai.
Kai ilsiesi, kvėpavimas sulėtėja.
Kai žvelgi į žvaigždes, kartais jis visai tarsi sustoja.
Tikriausiai taip ir gimė pirmieji kvėpavimo stebėtojai.
Ne iš teorijų.
Iš patirties.
Indijos jogai ir pranos upės
Senovės Indijoje buvo tikima, kad žmogus gyvena ne vien dėl maisto.
Tikrasis gyvybės šaltinis buvo vadinamas Prana.
Ji nebuvo tiesiog oras.
Prana buvo suvokiama kaip visa persmelkianti gyvybinė jėga.
Jogai tikėjo, kad kiekvienas įkvėpimas gali atnešti daugiau šios energijos, jei kvėpuojama sąmoningai.
Iš čia gimė Pranajama.
Tačiau senieji tekstai perspėdavo.
Pranajama nėra kvėpavimo gimnastika.
Tai buvo pasiruošimas gilesnei meditacijai.
Buvo tikima, kad kai kvėpavimas tampa visiškai ramus, protas pradeda sekti paskui jį.
O kai nurimsta protas…
Pradeda kalbėti kažkas daug gilesnio.
Daoistų Nemirtingumo kvėpavimas
Kinijos kalnuose atsiskyrėliai šimtmečius ieškojo būdo pratęsti gyvenimą.
Tačiau ne vien tam, kad gyventų ilgiau.
Jie siekė tapti skaidresni.
Lengvesni.
Artimesni Dao.
Daoistai tikėjo, kad žmoguje teka Qi.
Jeigu ši tėkmė sustingsta, atsiranda liga.
Jeigu teka laisvai, žmogus tampa gyvybingas.
Kvėpavimas buvo laikomas tarsi dumplėmis, kurios įžiebia vidinę gyvybės ugnį.
Kai kurios legendos pasakoja apie vienuolius, kurie galėdavę taip sulėtinti kvėpavimą, jog atrodydavo lyg visiškai nebekvėpuotų.
Buvo sakoma, kad tokiomis akimirkomis kvėpuoja ne plaučiai.
Kvėpuoja pati sąmonė.
Tibeto vienuolių vidinė ugnis
Himalajų aukštumose iki šiol pasakojamos istorijos apie vienuolius, sėdinčius sniege.
Be storų drabužių.
Aplink juos dedami šlapi audiniai.
Po kurio laiko jie išdžiūsta.
Ar tai stebuklas?
Ar žmogaus galimybių riba tiesiog daug platesnė nei įprastai manome?
Tibeto tradicijose kvėpavimas buvo neatsiejamas nuo dėmesio.
Buvo tikima, kad mintis nukreipia energiją.
Kvėpavimas ją neša.
O sąmonė ją formuoja.
Sufijų kvėpavimas
Artimuosiuose Rytuose sufijai kalbėjo apie kvėpavimą kaip apie Dievo dovaną.
Jie tikėjo, kad kiekvienas įkvėpimas yra naujas kūrinijos momentas.
Kiekvienas iškvėpimas tampa paleidimu.
Todėl kvėpuoti nesąmoningai reiškė gyventi miegant.
Kvėpuoti sąmoningai reiškė prisiminti, kas esi.
Šamanų pasaulis
Sibiro, Amerikos, Amazonės ir kitų kraštų šamanai retai kalbėdavo apie kvėpavimo technikas taip, kaip tai darome šiandien.
Tačiau jų ritualuose kvėpavimas buvo visur.
Greitas kvėpavimas.
Gilūs atodūsiai.
Ritmingas dainavimas.
Būgnų ritmas.
Visa tai keisdavo žmogaus būseną.
Buvo tikima, kad pasikeitus kvėpavimui pasikeičia ir pasaulis, kurį matai.
Gal ne pats pasaulis.
Gal stebėtojas.
Egipto gyvybės alsavimas
Kai kurie senovės Egipto tekstų tyrinėtojai mano, kad gyvybės alsavimas buvo siejamas su dieviška gyvybine jėga.
Dievai dažnai vaizduoti perduodantys faraonams gyvybės kvapą.
Tai buvo daugiau nei oras.
Tai buvo gyvybės pažadinimas.
Graikų pneuma
Senovės graikai vartojo žodį Pneuma.
Jis reiškė kvėpavimą.
Dvasią.
Gyvybę.
Kai kuriems filosofams visa Visata buvo persmelkta šios nematomos jėgos.
Žmogus kvėpuodamas dalyvavo tame pačiame kosminiame ritme.
Ar senoliai tikrai siekė nemirtingumo?
Vienas paslaptingiausių klausimų.
Ypač daoistų tekstuose.
Ten dažnai minima nemirtingumo būsena.
Tačiau ar ji reiškė kūną, kuris niekada nesensta?
O gal sąmonę, kuri išmoksta nebesitapatinti vien su kūnu?
Senieji tekstai retai pateikia tiesius atsakymus.
Jie mėgsta simbolius.
Kalnus.
Drakonus.
Vidinį eliksyrą.
Auksinę šviesą.
Visa tai gali būti ir vidinių žmogaus transformacijų kalba.
Galbūt tikrasis nemirtingumas prasideda tada, kai žmogus pirmą kartą visiškai pabunda į dabarties akimirką.
O ką sako šiuolaikinis žmogus?
Šiandien kvėpavimas dažnai tampa įrankiu.
Mažinti stresą.
Gerinti miegą.
Sportuoti.
Visa tai vertinga.
Tačiau senovėje į jį buvo žvelgiama kitaip.
Ne kaip į metodą.
O kaip į santykį.
Santykį su gyvenimu.
Gal todėl senieji mokytojai sakydavo, kad nereikia išmokti naujai kvėpuoti.
Reikia prisiminti.
Kai kitą kartą įkvėpsi…
Sustok vos kelioms sekundėms.
Ne todėl, kad taip liepia kokia nors technika.
Tiesiog pastebėk.
Oras paliečia nosies landas.
Krūtinė švelniai pakyla.
Pilvas atsipalaiduoja.
Ir galbūt tame paprastame įkvėpime slypi kažkas, ką žmonės tūkstančius metų bandė perduoti iš mokytojo mokiniui.
Galbūt kiekvienas mūsų kvėpavimas yra tarsi tylus beldimas į duris, kurias dažniausiai praeiname net nepastebėję.
O gal senieji išminčiai niekada ir neslėpė jokios paslapties.
Gal visa paslaptis visą laiką buvo mumyse.
Tik ji sklinda taip tyliai, kad ją galima išgirsti tik tada, kai pats tampi tylus.
Šaltiniai ir įkvėpimas:
Upanišados ir Jogos sūtros (Indijos jogos tradicija)
Hatha Yoga Pradipika (pranajamos aprašymai)
Dao De Jing ir Zhuangzi (daoizmo filosofija)
Daoistinės vidinės alchemijos (Neidan) tradicijos tekstai
Tibeto budizmo Tummo praktikos ir šešių Naropos jogų tradicija
Sufijų dvasinės praktikos ir kvėpavimo mokymai
Mircea Eliade, Shamanism: Archaic Techniques of Ecstasy
Senovės Egipto religinių tekstų ir ikonografijos interpretacijos
Senovės graikų filosofų (ypač stoikų) samprata apie Pneuma.
Leave a Reply