“Kai gydytojas žvelgia į kūną, jis mato audinius. Kai jogas žvelgia į kūną, jis mato kelią.”
Įžanga
Įsivaizduok, kad gyveni prieš tūkstantį metų.
Nėra rentgeno.
Nėra MRT.
Nėra neurologijos.
Tačiau yra žmonių, kurie dešimtmečius praleidžia oloje stebėdami vienintelį objektą, kurį visada gali tyrinėti.
Save.
Kiekvieną įkvėpimą.
Kiekvieną emociją.
Kiekvieną pojūtį.
Iš šių stebėjimų gimė vieni paslaptingiausių žmonijos piešinių.
Ne anatomijos atlasai.
Ne religijos iliustracijos.
O subtilaus kūno žemėlapiai.
Šiandien jie atrodo lyg fantastikos pasaulio meno kūriniai.
Tačiau žmonėms, kurie juos kūrė, tai buvo praktiniai meditacijos žemėlapiai.
Ne tam, kad suprastum žmogų.
O tam, kad jį transformuotum.
XIX a. Indijos tantrinis žmogaus kūno žemėlapis, vaizduojantis čakras, nādžius ir dievybių simboliką.
Dvi anatomijos
Šiandien Vakarų medicina remiasi tuo, ką galima pamatyti.
Raumenimis.
Sausgyslėmis.
Nervais.
Limfa.
Kraujagyslėmis.
Senovės Indijoje egzistavo kita anatomija.
Ji buvo paremta tuo, ką galima patirti.
Ši anatomija nepaneigia fizinį kūną.
Ji tiesiog bandė aprašyti kitą žmogaus patirties sluoksnį.
Šiandien galėtume tai palyginti su muzika.
Garso bangos yra viena.
Tačiau pati muzika egzistuoja mūsų patirtyje.
Subtilus kūnas buvo bandymas aprašyti būtent tą vidinę patirties muziką.
Viena žymiausių jogos tradicijos čakrų schemų, paremta XVI a. sanskrito tekstu.
Kur atsirado subtilaus kūno idėja?
Vedos
Pirmosios užuominos randamos Upanišadose.
Jose žmogus aprašomas kaip sudarytas ne tik iš fizinio kūno.
Minimi keli sluoksniai:
Maisto kūnas.
Gyvybės kūnas.
Proto kūnas.
Išminties kūnas.
Palaimos kūnas.
Tai vadinama Panča Koša sistema.
Ji tapo daugelio vėlesnių tradicijų pagrindu.
Tantra
Maždaug VIII-XII amžiuje atsiranda detalūs subtilaus kūno piešiniai.
Čia pirmą kartą aiškiai atsiranda:
čakros,
nadžiai,
kundalini,
lotosai,
mantros,
dievybės.
Svarbu suprasti, kad nebuvo vienos sistemos.
Kiekviena mokykla piešė savo žemėlapį.
Lyg šiandien skirtingi miestai turėtų skirtingus metro planus.
Tibeto budizmo Tsa Lung sistema vaizduoja subtilaus kūno kanalus ir penkis vidinius vėjus.
Kodėl žmonės piešė žmogų pilną dievybių?
Tai vienas įdomiausių klausimų.
Šiuolaikinis žmogus žiūri į tokį paveikslą ir galvoja:
„Kodėl pilve sėdi dievas?“
Tačiau tantrinėje tradicijoje dievybės dažnai reiškė ne asmenybes.
Jos simbolizavo sąmonės kokybes.
Pavyzdžiui:
drąsą,
aiškumą,
užuojautą,
transformaciją,
kūrybinę jėgą.
Meditacijos metu praktikuotojas įsivaizduodavo šias savybes savyje.
Tai buvo vidinės psichologijos kalba, išreikšta simboliais.
Sowa Rigpa tradicijoje naudojama subtilaus kūno schema.
Trys upės žmogaus viduje
Beveik visuose senoviniuose žemėlapiuose kartojasi trys kanalai.
Ida
Mėnulio principas.
Ramybė.
Vėsinimas.
Intuicija.
Pingala
Saulės principas.
Veiksmas.
Šiluma.
Valia.
Sušumna
Vidurio kelias.
Čia, anot jogos tradicijos, gali pakilti kundalini.
Ne kaip gyvatė biologine prasme.
O kaip sąmonės transformacijos metafora.
Daoistinis vidinės alchemijos ir dvasinio tobulėjimo žemėlapis.
Kodėl piešiniuose tiek daug lotosų?
Lotosas Indijoje simbolizuoja paradoksą.
Jis auga purve.
Tačiau žydi virš vandens.
Todėl čakros dažnai vaizduojamos kaip lotosai.
Tai primena, kad žmogaus augimas gali prasidėti net sudėtingiausiomis aplinkybėmis.
Mažosios dangaus cirkuliacijos (Microcosmic Orbit) praktikos schema.
Tibeto gydytojai piešė kitaip
Indijoje daugiausia dėmesio skirta čakroms.
Tibete atsirado visiškai kitoks požiūris.
Ten svarbiausia tapo:
vidiniai vėjai,
kanalai,
kvėpavimas,
sąmonės aiškumas.
Jų piešiniai primena sudėtingą upių tinklą.
Kai kurie jų iki šiol naudojami tradicinėje Tibeto medicinoje kaip mokymo priemonės.
Japonų Shugendō tradicijos subtilaus kūno simbolinis žemėlapis.
O Kinijoje?
Daoistai retai piešė čakras.
Jie piešė:
cinoberio laukus (Dantian),
energetinius katilus,
vidinius kalnus,
upes,
žvaigždes.
Žmogus buvo suvokiamas kaip mažoji Visata.
Jeigu danguje teka Paukščių Takas,
tai žmoguje teka Qi.
Vajrajanos tradicijos subtilaus kūno schema iš Nepalo tantrinės tradicijos.
Ar šie žemėlapiai buvo „tikri“?
Tai klausimas, į kurį skirtingi žmonės atsakys skirtingai.
Šiuolaikinis mokslas kol kas nėra patvirtinęs subtilaus kūno kanalų kaip anatominių struktūrų.
Tačiau šie piešiniai ir nebuvo kuriami chirurgams.
Jie buvo skirti meditacijai.
Vidiniam stebėjimui.
Praktikai.
Galbūt jie nėra biologijos atlasai.
Tačiau jie gali būti fenomenologiniai žemėlapiai, bandantys aprašyti tai, ką žmogus patiria savo viduje.
Palyginamoji lentelė, apžvelgianti Indijos, Tibeto ir Daoizmo subtilaus kūno sampratas.
Kodėl jie ir šiandien žavi?
Manau todėl, kad jie kviečia pažvelgti į žmogų ne tik kaip į mechanizmą.
Kai matai senovinį subtilaus kūno piešinį, supranti, jog kažkas prieš kelis šimtus ar net tūkstančius metų sėdėjo tyloje pakankamai ilgai, kad pabandytų nupiešti savo vidinį pasaulį.
Ne tam, kad įrodytų tiesą.
O tam, kad parodytų kryptį.
Galbūt todėl šie piešiniai iki šiol atrodo gyvi.
Jie kalba ne apie tai, kas yra po oda.
Jie kalba apie tai, kas vyksta po mūsų kasdieniu triukšmu.
Ką visa tai reiškia Solar Soma filosofijai?
Solar Soma nekviečia aklai tikėti senaisiais žemėlapiais ir jų laikyti moksliškai įrodytais faktais. Tačiau jie gali būti vertingi kaip kultūriniai, filosofiniai ir praktiniai modeliai, padedantys tyrinėti žmogaus santykį su kūnu, kvėpavimu ir sąmone.
Kartais didžiausi atradimai prasideda ne nuo atsakymo.
Jie prasideda nuo klausimo.
O kas, jeigu žmogus yra daugiau nei tai, ką galime pamatyti?
Informaciniai šaltiniai:
Indijos jogos ir tantrinė tradicija
1. Arthur Avalon (Sir John Woodroffe) – The Serpent Power (1919)
Ṣaṭ-Cakra-Nirūpaṇa
Pādukā-Pañcaka
Čakrų, nādžių ir kundalini aprašymai.
2. James Mallinson & Mark Singleton – Roots of Yoga (2017)
Istoriniai jogos tekstai ir subtilaus kūno sampratos raida.
3. Georg Feuerstein – The Yoga Tradition (1998)
Jogos istorija, subtilaus kūno filosofija.
4. David Gordon White – The Alchemical Body (1996)
Tantrinis kūnas, kundalini, vidinė alchemija.
—
Tibeto tradicija
5. The Four Medical Tantras (rGyud-bZhi)
Tradicinės Tibeto medicinos pagrindas.
6. Namkhai Norbu – Yantra Yoga
Tsa Lung ir kvėpavimo praktikos.
7. Tenzin Wangyal Rinpoche – The Tibetan Yogas of Dream and Sleep
Kanalų ir vidinių vėjų samprata.
—
Daoizmo tradicija
8. Catherine Despeux
Tyrimai apie Neijing Tu ir Xiuzhen Tu.
9. The Secret of the Golden Flower
Richard Wilhelm vertimas su C. G. Jung įžanga.
10. Dao De Jing
Laozi.
11. Zhuangzi
Daoistinė filosofija.
—
Istorinis kontekstas
12. Mircea Eliade
Yoga: Immortality and Freedom.
13. Geoffrey Samuel
The Origins of Yoga and Tantra.
Vizualinę straipsnio dalį įkvėpė autentiški rankraščiai ir muziejų kolekcijos:
British Library
Rubin Museum of Himalayan Art
Wellcome Collection
Metropolitan Museum of Art
Palace Museum (Pekinas)
Svarbu pabrėžti, kad iliustracijos, nėra autentiškų rankraščių kopijos. Jos yra originalios, AI sukurtos kompozicijos, įkvėptos istorinių šaltinių ir skirtingų tradicijų estetikos.
Yra sakoma, kad žmogus gimsta su pirmu įkvėpimu ir palieka šį pasaulį su paskutiniu iškvėpimu. Tarp šių dviejų akimirkų telpa visas gyvenimas. Keista, bet dauguma žmonių praleidžia dešimtmečius taip ir nepažinę paties svarbiausio savo palydovo.
Kvėpavimo.
Kai pirmą kartą pradėjau domėtis senosiomis pasaulio tradicijomis, mane nustebino vienas dalykas. Skirtingi žemynai. Skirtingos tautos. Skirtingos kalbos. Tačiau beveik kiekvienoje iš jų slypėjo tas pats raktas.
Kvėpavimas nebuvo laikomas tik oro judėjimu.
Jis buvo laikomas tiltu.
Tiltu tarp kūno ir dvasios.
Tiltu tarp matomo ir nematomo pasaulio.
Tad leiskimės į kelionę ten, kur senovės žmonės tikėjo, jog vien kvėpavimu galima pakeisti ne tik savo kūną, bet ir pačią sąmonę.
Prieš kalbą buvo kvėpavimas
Dar prieš atsirandant žodžiams žmogus mokėsi klausytis savo kvėpavimo, gamtos ritmo ir tylos.
Įsivaizduok žmogų prieš dešimtis tūkstančių metų.
Jis neturi knygų.
Neturi mokslo.
Neturi religijos.
Tačiau jis turi mišką.
Vandenį.
Dangų.
Ir savo kvėpavimą.
Sėdėdamas prie laužo jis pradeda pastebėti keistą dalyką.
Kai bijai, kvėpuoji greitai.
Kai pyksti, kvėpuoji sunkiai.
Kai ilsiesi, kvėpavimas sulėtėja.
Kai žvelgi į žvaigždes, kartais jis visai tarsi sustoja.
Tikriausiai taip ir gimė pirmieji kvėpavimo stebėtojai.
Ne iš teorijų.
Iš patirties.
Indijos jogai ir pranos upės
Senovės Indijos išminčiai tikėjo, kad sąmoningas kvėpavimas leidžia pajusti pranos tėkmę – gyvybinę energiją, persmelkiančią žmogų ir visą Visatą.
Senovės Indijoje buvo tikima, kad žmogus gyvena ne vien dėl maisto.
Tikrasis gyvybės šaltinis buvo vadinamas Prana.
Ji nebuvo tiesiog oras.
Prana buvo suvokiama kaip visa persmelkianti gyvybinė jėga.
Jogai tikėjo, kad kiekvienas įkvėpimas gali atnešti daugiau šios energijos, jei kvėpuojama sąmoningai.
Iš čia gimė Pranajama.
Tačiau senieji tekstai perspėdavo.
Pranajama nėra kvėpavimo gimnastika.
Tai buvo pasiruošimas gilesnei meditacijai.
Buvo tikima, kad kai kvėpavimas tampa visiškai ramus, protas pradeda sekti paskui jį.
O kai nurimsta protas…
Pradeda kalbėti kažkas daug gilesnio.
Daoistų Nemirtingumo kvėpavimas
Daoistų tradicijoje kvėpavimas buvo laikomas tiltu tarp žmogaus ir Dao. Sąmoningai puoselėjama Qi tėkmė simbolizavo ne tik sveikatą, bet ir vidinę transformaciją.
Kinijos kalnuose atsiskyrėliai šimtmečius ieškojo būdo pratęsti gyvenimą.
Tačiau ne vien tam, kad gyventų ilgiau.
Jie siekė tapti skaidresni.
Lengvesni.
Artimesni Dao.
Daoistai tikėjo, kad žmoguje teka Qi.
Jeigu ši tėkmė sustingsta, atsiranda liga.
Jeigu teka laisvai, žmogus tampa gyvybingas.
Kvėpavimas buvo laikomas tarsi dumplėmis, kurios įžiebia vidinę gyvybės ugnį.
Kai kurios legendos pasakoja apie vienuolius, kurie galėdavę taip sulėtinti kvėpavimą, jog atrodydavo lyg visiškai nebekvėpuotų.
Buvo sakoma, kad tokiomis akimirkomis kvėpuoja ne plaučiai.
Kvėpuoja pati sąmonė.
Tibeto vienuolių vidinė ugnis
Tibeto tradicijoje Tummo praktika simbolizuoja ne tik vidinę šilumą, bet ir sąmonės pabudimą, susitelkimą bei gilią vidinę discipliną.
Himalajų aukštumose iki šiol pasakojamos istorijos apie vienuolius, sėdinčius sniege.
Be storų drabužių.
Aplink juos dedami šlapi audiniai.
Po kurio laiko jie išdžiūsta.
Ar tai stebuklas?
Ar žmogaus galimybių riba tiesiog daug platesnė nei įprastai manome?
Tibeto tradicijose kvėpavimas buvo neatsiejamas nuo dėmesio.
Buvo tikima, kad mintis nukreipia energiją.
Kvėpavimas ją neša.
O sąmonė ją formuoja.
Sufijų kvėpavimas
Sufijų tradicijoje kvėpavimas buvo suvokiamas kaip gyvas ryšys su dieviškumu, o kiekvienas įkvėpimas tapdavo prisiminimu, kad gyvenimas vyksta dabar.
Artimuosiuose Rytuose sufijai kalbėjo apie kvėpavimą kaip apie Dievo dovaną.
Jie tikėjo, kad kiekvienas įkvėpimas yra naujas kūrinijos momentas.
Kiekvienas iškvėpimas tampa paleidimu.
Todėl kvėpuoti nesąmoningai reiškė gyventi miegant.
Kvėpuoti sąmoningai reiškė prisiminti, kas esi.
Šamanų pasaulis
Daugelyje šamanų tradicijų kvėpavimas, ritmas ir giesmė buvo vartai į gilesnį ryšį su gamta, dvasiniu pasauliu ir vidine išmintimi.
Sibiro, Amerikos, Amazonės ir kitų kraštų šamanai retai kalbėdavo apie kvėpavimo technikas taip, kaip tai darome šiandien.
Tačiau jų ritualuose kvėpavimas buvo visur.
Greitas kvėpavimas.
Gilūs atodūsiai.
Ritmingas dainavimas.
Būgnų ritmas.
Visa tai keisdavo žmogaus būseną.
Buvo tikima, kad pasikeitus kvėpavimui pasikeičia ir pasaulis, kurį matai.
Gal ne pats pasaulis.
Gal stebėtojas.
Egipto gyvybės alsavimas
Senovės Egipto simbolikoje kvėpavimas buvo siejamas su gyvybės dovana, atgimimu ir nematoma jėga, jungiančia žmogų su dieviškąja tvarka.
Kai kurie senovės Egipto tekstų tyrinėtojai mano, kad gyvybės alsavimas buvo siejamas su dieviška gyvybine jėga.
Dievai dažnai vaizduoti perduodantys faraonams gyvybės kvapą.
Tai buvo daugiau nei oras.
Tai buvo gyvybės pažadinimas.
Graikų pneuma
Senovės graikų filosofijoje Pneuma reiškė ne tik kvėpavimą, bet ir gyvybės alsavimą, dvasią bei nematomą jėgą, jungiančią žmogų su visa Visata.
Senovės graikai vartojo žodį Pneuma.
Jis reiškė kvėpavimą.
Dvasią.
Gyvybę.
Kai kuriems filosofams visa Visata buvo persmelkta šios nematomos jėgos.
Žmogus kvėpuodamas dalyvavo tame pačiame kosminiame ritme.
Ar senoliai tikrai siekė nemirtingumo?
Vienas paslaptingiausių klausimų.
Ypač daoistų tekstuose.
Ten dažnai minima nemirtingumo būsena.
Tačiau ar ji reiškė kūną, kuris niekada nesensta?
O gal sąmonę, kuri išmoksta nebesitapatinti vien su kūnu?
Senieji tekstai retai pateikia tiesius atsakymus.
Jie mėgsta simbolius.
Kalnus.
Drakonus.
Vidinį eliksyrą.
Auksinę šviesą.
Visa tai gali būti ir vidinių žmogaus transformacijų kalba.
Galbūt tikrasis nemirtingumas prasideda tada, kai žmogus pirmą kartą visiškai pabunda į dabarties akimirką.
O ką sako šiuolaikinis žmogus?
Šiuolaikiniame pasaulyje kvėpavimas gali tapti akimirka, kurioje triukšmas nutyla, o dėmesys sugrįžta į dabartį.
Šiandien kvėpavimas dažnai tampa įrankiu.
Mažinti stresą.
Gerinti miegą.
Sportuoti.
Visa tai vertinga.
Tačiau senovėje į jį buvo žvelgiama kitaip.
Ne kaip į metodą.
O kaip į santykį.
Santykį su gyvenimu.
Gal todėl senieji mokytojai sakydavo, kad nereikia išmokti naujai kvėpuoti.
Reikia prisiminti.
Kai kitą kartą įkvėpsi…
Sustok vos kelioms sekundėms.
Ne todėl, kad taip liepia kokia nors technika.
Tiesiog pastebėk.
Oras paliečia nosies landas.
Krūtinė švelniai pakyla.
Pilvas atsipalaiduoja.
Ir galbūt tame paprastame įkvėpime slypi kažkas, ką žmonės tūkstančius metų bandė perduoti iš mokytojo mokiniui.
Galbūt kiekvienas mūsų kvėpavimas yra tarsi tylus beldimas į duris, kurias dažniausiai praeiname net nepastebėję.
O gal senieji išminčiai niekada ir neslėpė jokios paslapties.
Gal visa paslaptis visą laiką buvo mumyse.
Tik ji sklinda taip tyliai, kad ją galima išgirsti tik tada, kai pats tampi tylus.
Šaltiniai ir įkvėpimas:
Upanišados ir Jogos sūtros (Indijos jogos tradicija)
Hatha Yoga Pradipika (pranajamos aprašymai)
Dao De Jing ir Zhuangzi (daoizmo filosofija)
Daoistinės vidinės alchemijos (Neidan) tradicijos tekstai
Tibeto budizmo Tummo praktikos ir šešių Naropos jogų tradicija
Sufijų dvasinės praktikos ir kvėpavimo mokymai
Mircea Eliade, Shamanism: Archaic Techniques of Ecstasy
Senovės Egipto religinių tekstų ir ikonografijos interpretacijos
Senovės graikų filosofų (ypač stoikų) samprata apie Pneuma.
Sakoma, kad senosios Kinijos kalnuose gyveno žmonės, kurių amžiaus niekas tiksliai nežinojo.
Jie vilkėjo paprastus drabužius, maitinosi tuo, ką duodavo kalnai, rinkdavo žoles, klausydavosi vėjo ir ilgai stovėdavo tarp pušų.
Keliautojas, sutikęs tokį senolį, galėjo pamanyti, kad šis nieko neveikia.
Jis tik stovi.
Kartais lėtai pakelia rankas.
Kartais pasuka liemenį, tarsi sektų nematomą srovę.
Kartais valandų valandas sėdi oloje ir klausosi savo kvėpavimo.
Tačiau senųjų mokyklų pasakojimuose toks žmogus nebuvo tiesiog atsiskyrėlis.
Jis buvo keliautojas.
Tik keliavo ne per žemynus, o per savo paties kūną.
Jo kelias vedė per kvėpavimą, kaulus, kraują, tylą, sapnus ir sąmonę. Jis ieškojo ne vien sveikatos. Jis siekė pažinti jėgą, kuri, senųjų daoistų akimis, judėjo per visą gyvybę.
Ši jėga buvo vadinama qi.
O nuoseklus gebėjimo ją pažinti ir ugdyti lavinimas ilgainiui pradėtas vadinti qigong, lietuviškai dažniausiai tariamas cigun.
Tačiau cigun ne visada buvo tik rytinė mankšta parke.
Už lėtų judesių slypėjo kur kas didesnė svajonė.
Svajonė perkeisti žmogų.
Legenda apie senolį kalne
Įsivaizduokime jauną keliautoją, kuris po daugelio dienų kopimo pasiekia aukštai kalnuose stovinčią trobelę.
Prie jos jis pamato žilą vyrą.
Senolis stovi basomis ant šalto akmens. Jo rankos pakeltos priešais krūtinę, tarsi laikytų didelį nematomą rutulį.
Jaunuolis kurį laiką laukia.
Praeina dešimt minučių.
Paskui dar dešimt.
Senolis nejuda.
Galiausiai jaunuolis neištveria.
„Mokytojau, ką jūs darote?“
Senolis atsimerkia.
„Mokausi stovėti.“
Jaunuolis nusijuokia.
„Bet stovėti moka visi.“
„Ne“, atsako senolis. „Dauguma žmonių moka tik neleisti sau nukristi.“
Šiame trumpame atsakyme slypi visas cigun pasaulis.
Cigun prasideda ne nuo paslaptingų galių.
Jis prasideda nuo gebėjimo pajusti, kaip žmogus iš tikrųjų stovi, juda ir kvėpuoja.
Kur jo kūnas kovoja su gravitacija.
Kur jis be reikalo laiko įtampą.
Kur kvėpavimas sustoja.
Kur dėmesys palieka kūną ir pasiklysta minčių triukšme.
Tik pamačius šiuos dalykus galėjo prasidėti gilesnė kelionė.
Senovės daoistinėse tradicijose žmogaus kūnas buvo suvokiamas kaip gyvas vidinis kraštovaizdis. Praktikuotojas, ugdydamas kvėpavimą, dėmesį ir udesį, siekė išgryninti gyvybine energegiją (Jing), ją paversti Qi, išgryninti į Shen ir galiausiai susilieti su Dao. Ši iliustracija simboliškai vaizduoa šį vidinės alchemijos kelią.
Pirmoji pakopa: sugrįžimas į kūną
Kiekvienas mokinys norėjo išgirsti apie slaptus metodus.
Apie energijos kamuolius.
Apie gydymą delnais.
Apie gebėjimą jausti tai, ko nemato kiti.
Apie mokytojus, kurie esą gyveno kelis šimtus metų.
Tačiau senolis pirmiausia liepdavo stovėti.
Pėdos ant žemės.
Keliai minkšti.
Dubuo laisvas.
Stuburas kylantis aukštyn.
Pečiai nusileidę.
Kvėpavimas ramus.
Iš pradžių mokinys nusivildavo.
Jis tikėjosi vartų į kitus pasaulius, o gavo nurodymą pajusti savo pėdas.
Tačiau po kelių minučių stovėjimo prasidėdavo pirmoji tikroji kelionė.
Vienas petys imdavo kilti.
Žandikaulis susispausdavo.
Mintys pradėdavo derėtis.
Kiek dar reikės stovėti?
Ar aš tai darau teisingai?
Kada pagaliau pajusiu energiją?
Tuomet mokinys pradėdavo suprasti, kad didžiausia kliūtis nėra paslėpta kalno oloje.
Ji gyvena įpročiuose.
Kūnas nuolat kažką daro.
Laiko.
Stumia.
Saugosi.
Priešinasi.
Cigun pirmoji pakopa buvo ne energijos įgijimas, o nereikalingos pastangos atpažinimas.
Senųjų Kinijos kūno puoselėjimo tradicijose laikysena, kvėpavimo pratimai, meditacija ir įvairūs gyvybės palaikymo metodai buvo siejami su sveikata, ilgaamžiškumu bei dvasiniu ugdymu. Vėliau šios skirtingos kryptys tapo dalimi to plataus lauko, kurį šiandien vadiname cigun.
Kūnas turėjo tapti ne kietas, o vientisas.
Ne bejausmis, o jautrus.
Ne įtemptas, o gyvas.
Senųjų daoistų mokymuose tikroji kelionė prasideda ne nuo galių, o nuo gebėjimo saugoti savo gygybinę esmę ir gyventi harmonijojje su kūnu.
Antroji pakopa: esmės saugojimas
Senosiose daoistinėse tradicijose žmogaus gyvybė kartais buvo vaizduojama kaip aliejinė lempa.
Liepsna yra sąmonė.
Aliejus yra gyvybinė atsarga.
Jeigu liepsna dega per stipriai, aliejus greitai išsenka.
Žmogus nuolat skuba, nerimauja, geidžia, kovoja ir eikvoja save. Išoriškai jis gali atrodyti veiklus, tačiau viduje jo indas tuštėja.
Daoistinės vidinės alchemijos kalboje viena iš pagrindinių žmogaus substancijų buvo vadinama jing, dažnai verčiama kaip esmė arba gyvybinė esencija.
Ji buvo siejama su kūno gyvybingumu, augimu, reprodukcija ir paveldėta gyvybės atsarga.
Mokinys turėjo išmokti jos nešvaistyti.
Tai nereiškė vien seksualinio susilaikymo, nors kai kuriose mokyklose seksualinei energijai buvo skiriama daug dėmesio.
Tai reiškė platesnį gyvenimo būdo pakeitimą.
Miegoti tada, kai kūnui reikia miego.
Nepripildyti proto nuolatiniu triukšmu.
Nevalgyti taip, kad kūnas taptų sunkus.
Neišbarstyti savęs kiekviename ginče.
Nešvaistyti jėgos tam, kas nereikalinga.
Mokinys mokėsi saugoti savo vidinę ugnį.
Ne iš baimės gyventi.
Tam, kad gyvenimas nustotų tekėti pro kiaurą indą.
Kai kūnas tampa ramus, o kvėpavimas gilud, daoistinėje tradicijoje prasideda vidinės energijos transformacija.
Trečioji pakopa: esmė virsta kvėpavimu
Kai indas tapdavo tvirtesnis, prasidėdavo subtilioji alchemija.
Daoistiniuose vidinės alchemijos pasakojimuose buvo kalbama apie jing pavertimą qi.
To nereikėtų suprasti kaip įprastos cheminės reakcijos. Tai simbolinė ir praktinė kalba, nusakanti žmogaus gyvybinės būsenos perkeitimą.
Tai, kas buvo tanku, turėjo tapti lengviau.
Tai, kas buvo nejudru, turėjo pradėti tekėti.
Tai, kas buvo instinktyvu ir išbarstyta, turėjo tapti sąmoninga gyvybine jėga.
Mokinys mokėsi kvėpuoti ne vien plaučiais.
Jis klausėsi, kaip įkvėpimas išjudina pilvą.
Kaip plečiasi šonkauliai.
Kaip kvėpavimas pasiekia nugarą.
Kaip įkvėpus tarsi pakyla visas kūnas, o iškvėpus jis sugrįžta į žemę.
Ilgainiui riba tarp kvėpavimo ir judesio pradėdavo nykti.
Rankos nekildavo atskirai nuo kūno.
Judėjimas prasidėdavo pėdose, keliaudavo per kojas, dubenį, stuburą ir tik tuomet pasiekdavo delnus.
Žmogus tapdavo panašus į medį.
Šaknys žemėje.
Kamienas gyvas.
Šakos juda vėjyje, tačiau kamienas nelūžta.
Kai kuriose tradicijose buvo sakoma, kad qi juda žmogaus kūno kanalais.
Kai tėkmė laisva, žmogus jaučiasi gyvas ir vientisas.
Kai ji užsistovi, atsiranda sunkumas, silpnumas arba įtampa.
Šią kalbą galima suprasti tradiciškai, energetiškai arba kaip senovinį būdą aprašyti vidinius kūno pojūčius.
Svarbiausia buvo ne tikėti sąvoka.
Svarbiausia buvo pradėti jausti.
Vidinė alchemija prasideda tada, kai kvėpavimas, dėmesys ir gyvybinė energija tampa viena nepaertraukiama tėkme.
Ketvirtoji pakopa: atveriamas vidinis žemėlapis
Vieną vakarą mokinys paklausė:
„Kur teka qi?“
Senolis paėmė šakelę ir smėlyje nubrėžė žmogaus figūrą.
Pilvo apačioje jis pažymėjo tašką.
„Čia yra laukas“, pasakė jis.
Krūtinėje pažymėjo antrą.
Kaktos srityje trečią.
„Trys laukai?“
„Trys vartai“, atsakė mokytojas.
Kai kuriose daoistinėse tradicijose žmogaus kūnas buvo vaizduojamas kaip vidinis kraštovaizdis.
Jame egzistavo slėniai, upės, vartai, rūmai, krosnys ir laukai.
Svarbią vietą užėmė dantian, arba eliksyro laukai.
Apatinis dantian dažniausiai siejamas su pilvo apačia, kūno centru, gyvybingumu ir stabilumu.
Vidurinis dantian siejamas su krūtinės sritimi, kvėpavimu, jausmais bei širdies erdve.
Viršutinis dantian siejamas su galva, dėmesiu, sąmone ir dvasia.
Tai ne anatominiai organai šiuolaikine medicinine prasme.
Tai vidinės praktikos žemėlapis.
Mokinys pirmiausia turėjo susirinkti į apatinį lauką.
Nusileisti iš galvos į pilvą.
Iš minčių į pojūtį.
Iš skubėjimo į atramą.
Tik tuomet energija galėjo būti vedama aukštyn.
Senųjų tekstų kalba čia tampa paslaptinga.
Kalbama apie vidines upes, dangiškąjį ratą, nefrito vartus, raudonuosius rūmus ir auksinį eliksyrą.
Tai galėjo būti meditaciniai vaizdiniai, vidinių pojūčių aprašymai, simbolinė kosmologija arba visa tai kartu.
Žmogaus kūnas buvo suvokiamas ne kaip uždara biologinė dėžė.
Jis tapdavo mažu kosmosu.
Kalnai gyveno stubure.
Upės tekėjo kūnu.
Saulė ir mėnulis kvėpavo krūtinėje.
Žemė laikė žmogų per pėdas.
Dangus lietė jį per viršugalvį.
Daoistinėje tradicijoje didžiausia galia nėra valdymas, o visiškas susiderinimas su natūralia Visatos tėkme.
Penktoji pakopa: qi tampa dvasia
Kai kvėpavimas tapdavo tylus, o kūnas nebereikalavo nuolatinio dėmesio, praktika pereidavo į kitą lygmenį.
Daoistinės alchemijos kalboje qi buvo gryninama ir paverčiama shen.
Shen dažnai verčiamas kaip dvasia, sąmonė arba dvasinis švytėjimas.
Čia mokinys nebe vien judino kūną.
Jis pradėjo stebėti patį stebėtoją.
Kas mato mintį?
Kas jaučia kvėpavimą?
Kas lieka, kai kūnas nurimsta?
Iš pradžių protas buvo panašus į beždžionę, šokinėjančią nuo vienos šakos ant kitos.
Vieną akimirką jis prisimindavo praeitį.
Kitą kurdavo ateitį.
Tuomet įsivaizduodavo, kad jau pasiekė nušvitimą.
Paskui supykdavo, kad nieko nejaučia.
Mokinys turėjo išmokti jo negaudyti.
Jis sėdėdavo.
Kvėpuodavo.
Stebėdavo.
Mintys ateidavo ir išeidavo.
Pamažu tarp jų atsirasdavo tarpai.
Iš pradžių trumpi, tarsi plyšys debesyse.
Vėliau platesni.
Tame vidiniame danguje mokinys patirdavo, kad sąmonė gali būti tyli, tačiau ne tuščia.
Budri, tačiau neįsitempusi.
Gyva, tačiau nesiblaškanti.
Kai kurios ankstyvosios daoistinės meditacijos aprašė ir kūne gyvenančias dievybes ar dvasines esybes, kurias praktikuotojas vizualizuodavo ir „išlaikydavo“ jų vidinėse buveinėse. Tokiuose tekstuose kūnas buvo šventovė, o jo vidus apgyvendintas ne vien organais, bet ir kosminėmis galiomis.
Paskutinė kelionės stotelė nėra pabaiga. Tai sugrįžimas į pirminę tylą, iš kurios pagal daoistinę tradiciją, gimsta visa gyvybė.
Šeštoji pakopa: dvasia grįžta į tuštumą
Vieną rytą mokinys atėjo pas senolį džiaugdamasis.
„Mokytojau, vakar meditacijoje pamačiau šviesą.“
Senolis pylė arbatą.
„Puiku.“
„Ji buvo labai ryški. Atrodė, kad palikau savo kūną.“
Senolis pastūmė jam puodelį.
„Arbata atšals.“
Mokinys sutriko.
Jis tikėjosi paaiškinimo apie aukštesnius pasaulius.
Tačiau mokytojas grąžino jį prie arbatos.
Vidinės alchemijos kelyje neįprasti pojūčiai, šviesos, šiluma, vibracijos ar plėtimosi patirtys galėjo būti laikomos tam tikrais ženklais.
Tačiau jos taip pat galėjo tapti naujais spąstais.
Mokinys galėjo prisirišti prie galių.
Prie vizijų.
Prie savo, kaip ypatingo žmogaus, įvaizdžio.
Todėl paskutinėse pakopose reikėjo paleisti net tai, kas atrodė šventa.
Daoistinėje vidinės alchemijos schemoje kartais kalbama apie shen grąžinimą į tuštumą.
Tai kelias atgal į tai, kas buvo dar prieš atskyrimą.
Dar prieš vardus.
Dar prieš „aš“ ir „pasaulis“.
Čia praktika nebebuvo bandymas tapti galingesniu.
Ji tapdavo išnykimu į Dao.
Ne kūno sunaikinimu.
Ne asmenybės paneigimu.
O ribos tarp savęs ir gyvenimo suminkštėjimu.
Mokinys nebesistengė judėti kartu su tėkme.
Jis pradėdavo suvokti, kad niekada nebuvo nuo jos atsiskyręs.
Auksinis eliksyras daoistinėje tradicijoje ne materialų gėrimą, o vidinę žmogaus trasfromaciją ir dvasinės brandos vaisių.
Auksinio eliksyro gimimas
Senieji alchemikai ieškojo medžiagos, galinčios pratęsti gyvenimą ir padaryti žmogų nemirtingą.
Jie maišė mineralus, metalus ir augalines medžiagas.
Kaitino cinoberį.
Ieškojo ypatingų receptų.
Tačiau išorinės alchemijos bandymai buvo pavojingi. Kai kuriuose eliksyruose būdavo gyvsidabrio ar kitų nuodingų medžiagų.
Ilgainiui dalis daoistinių mokyklų perkėlė alchemijos laboratoriją į žmogaus vidų.
Krosnimi tapo kūnas.
Ugnimi tapo dėmesys.
Vandeniu tapo gyvybinė esmė.
O eliksyras buvo kuriamas ne inde, bet pačiame praktikuotojuje.
Ši kryptis vadinama neidan, vidine alchemija.
Jos tikslas buvo ne vien pagerinti savijautą. Ji siekė iš esmės transformuoti žmogaus kūną ir dvasią, išgryninti vidines gyvybės substancijas ir „pagimdyti“ nemirtingąjį pradą.
Akademiniuose daoizmo tyrimuose vidinė alchemija aprašoma kaip būdas sukurti nemirtingumo eliksyrą pačiame kūne, gyvybinę esmę ir kvėpavimą paverčiant vis subtilesne dvasine būsena.
Kai kuriuose tekstuose kalbama apie nemirtingą embrioną, dvasinį kūną arba šviesos kūną.
Jis turėjo būti auginamas tarsi vaikas.
Maitinamas kvėpavimu.
Saugomas tyloje.
Stiprinamas meditacija.
Kol galiausiai galėjo egzistuoti nepriklausomai nuo fizinio kūno.
Tai jau nebe šiuolaikinė mankšta.
Tai kosminė žmogaus transformacijos vizija.
Daoistų legendose pasakojama apie meistrus, kurie per ilgus vidinės alchemijos, qigong ir meditacijos metus siekė ne tik ilgaamžiškumo, bet ir visiškos harmonijos su DAo. Ši iliustracija perteikia tą simbolinę kelionę.
Ką senoliai vadino nemirtingumu?
Žodis „nemirtingumas“ šiandien lengvai sukelia vaizdinį apie žmogų, kuris fiziškai gyvena amžinai.
Ir iš tiesų kai kurie senovės Kinijos valdovai, alchemikai bei praktikuotojai siekė labai ilgo ar net nesibaigiančio fizinio gyvenimo.
Pasakojimuose minimi xian, nemirtingieji arba transcendentai.
Jie gyveno kalnuose.
Vaikščiojo debesimis.
Skrisdavo ant gervių.
Maitinosi rūku ir rasa.
Nebuvo pavaldūs įprastiems žmonių likimo dėsniams.
Istorinėse daoizmo tradicijose nemirtingumo siekis buvo tikras ir įvairialypis. Jis galėjo apimti dietą, kvėpavimo pratimus, meditaciją, alchemiją, seksualines praktikas, ritualus ir etinį apsivalymą.
Tačiau nemirtingumą galima suprasti ir kitaip.
Kaip sąmonės būseną, kuri nebelaiko savęs atskira nuo visumos.
Kaip gyvenimą, kuriame žmogus nustoja kovoti su nuolatine kaita.
Kaip gebėjimą suvokti, kad forma miršta, tačiau Dao nesibaigia.
Tuomet nemirtingumas nėra amžinas tos pačios asmenybės išlaikymas.
Tai sugrįžimas į šaltinį, iš kurio viskas kyla ir į kurį viskas grįžta.
Daoistinės tradicijos ne visada vienodai aiškino šį tikslą. Skirtingais laikotarpiais jis galėjo reikšti fizinį ilgaamžiškumą, dvasinę transcendenciją, dievišką statusą arba vidinį susijungimą su Dao.
Todėl teisingiausia nemirtingumą palikti kaip daugiaprasmius vartus.
Ne skubėti jų uždaryti vienu paaiškinimu.
Ar cigun gali atverti kitus lygmenis?
Senųjų praktikų pasaulyje žmogaus suvokimas nebuvo laikomas nekintančiu.
Buvo tikima, kad išgryninus kūną, kvėpavimą ir protą galima pradėti jausti subtilesnius gyvenimo sluoksnius.
Sapnai galėjo tapti ryškesni.
Vidiniai pojūčiai aiškesni.
Laiko suvokimas pasikeisti.
Riba tarp kūno ir aplinkos suminkštėti.
Gamta galėjo būti patiriama ne kaip objektas, o kaip gyvas dalyvavimas.
Kai kuriuose pasakojimuose adeptai matė vidines dievybes, keliavo dvasinėse erdvėse, bendravo su nemirtingaisiais arba patirdavo sąmonę už fizinio kūno ribų.
Ar tai buvo pažodinės kelionės?
Meditacinės vizijos?
Simbolinės transformacijos?
Pakitę sąmonės būviai?
Tradicija ne visada pateikia vieną atsakymą.
Galbūt jos ir nereikia uždaryti viename paaiškinime.
Tačiau verta išlikti įžemintam.
Neįprastas pojūtis dar nėra aukštesnis pasiekimas.
Šiluma delnuose nėra nemirtingumo įrodymas.
Ryški vizija savaime nepadaro žmogaus išmintingo.
Tikroji praktikos vertė atsiskleidžia kasdienybėje.
Ar žmogus tapo ramesnis?
Ar mažiau kenkia sau ir kitiems?
Ar jo kūnas tapo gyvesnis?
Ar jis aiškiau jaučia, kada sustoti?
Ar jo buvimas suteikia daugiau erdvės ir kitiems?
Jeigu ne, galbūt „aukštesnis lygmuo“ tėra dar viena graži proto dekoracija.
Kelias, kurį galima pradėti šiandien
Mums nebūtina persikelti į kalnų olą.
Nebūtina ieškoti slapto rankraščio.
Nebūtina tikėti, kad žmogus gali fiziškai gyventi tūkstantį metų.
Galime pradėti nuo to paties, nuo ko pradėjo mokinys.
Atsistoti.
Pajusti pėdas.
Leisti keliams suminkštėti.
Atpalaiduoti žandikaulį.
Neskubinant įkvėpti.
Lėtai iškvėpti.
Pakelti rankas taip, tarsi jos plauktų vandeniu.
Ir trumpam paklausti:
Kiek gyvybės teka per mane, o kiek jos sustabdau nuolatine pastanga?
Galbūt cigun nemirtingumas prasideda ne nuo mirties nugalėjimo.
Galbūt jis prasideda nuo akimirkos, kai nustojame būti pusiau gyvi.
Kai iš tiesų pajuntame žemę.
Kai kvėpavimas pasiekia kūno vietas, kurios ilgai buvo pamirštos.
Kai judesys nebevykdomas, o gimsta.
Kai protas trumpam nustoja komentuoti gyvenimą ir leidžia mums jame dalyvauti.
Senolis kalne galbūt nežinojo, kiek metų dar gyvens.
Tačiau jis mokėjo būti gyvas tame vieninteliame įkvėpime, kuris vyko dabar.
Ir galbūt tai buvo pirmasis jo nemirtingumo slenkstis.
—
Informacijos šaltiniai
1. Stanford Encyclopedia of Philosophy. „Religious Daoism“.
Apžvalga apie religines daoizmo tradicijas, vidines kūno dievybes, meditaciją ir nemirtingumo sampratas.
2. Stanford Encyclopedia of Philosophy. „Science and Chinese Philosophy“.
Aptariamos senosios Kinijos ilgaamžiškumo, išorinės ir vidinės alchemijos bei nemirtingumo praktikos.
3. The Cambridge Companion to Religious Experience. „Religious Experience in Ancient Confucianism and Daoism“.
Aptariama daoistinė vidinė alchemija ir nemirtingumo eliksyro kūrimas ugdant gyvybinę esmę kūno viduje.
4. Oxford Academic. „Earth under Heaven“.
Aprašomas perėjimas nuo išorinės alchemijos ir ilgaamžiškumo paieškų prie nemirtingumo eliksyro kūrimo žmogaus kūne.
5. Cambridge University Press. „Ancient and Modern Techniques of Longevity“.
Apžvelgiamos daoistinės gyvybės puoselėjimo praktikos ir nemirtingumas kaip dvasinio tobulumo siekinys.
6. Cambridge University Press. „Science and Civilisation in China“.
Aptariama išorinė ir vidinė alchemija, jų ryšys su dvasiniu tobulėjimu bei asmeninio nemirtingumo paieškomis.
7. Stanford Encyclopedia of Philosophy. „Daoism“.
Platesnis daoizmo, Dao sampratos, natūralumo ir žmogaus santykio su pasaulio kaita pristatymas.
