Sakoma, kad senosios Kinijos kalnuose gyveno žmonės, kurių amžiaus niekas tiksliai nežinojo.
Jie vilkėjo paprastus drabužius, maitinosi tuo, ką duodavo kalnai, rinkdavo žoles, klausydavosi vėjo ir ilgai stovėdavo tarp pušų.
Keliautojas, sutikęs tokį senolį, galėjo pamanyti, kad šis nieko neveikia.
Jis tik stovi.
Kartais lėtai pakelia rankas.
Kartais pasuka liemenį, tarsi sektų nematomą srovę.
Kartais valandų valandas sėdi oloje ir klausosi savo kvėpavimo.
Tačiau senųjų mokyklų pasakojimuose toks žmogus nebuvo tiesiog atsiskyrėlis.
Jis buvo keliautojas.
Tik keliavo ne per žemynus, o per savo paties kūną.
Jo kelias vedė per kvėpavimą, kaulus, kraują, tylą, sapnus ir sąmonę. Jis ieškojo ne vien sveikatos. Jis siekė pažinti jėgą, kuri, senųjų daoistų akimis, judėjo per visą gyvybę.
Ši jėga buvo vadinama qi.
O nuoseklus gebėjimo ją pažinti ir ugdyti lavinimas ilgainiui pradėtas vadinti qigong, lietuviškai dažniausiai tariamas cigun.
Tačiau cigun ne visada buvo tik rytinė mankšta parke.
Už lėtų judesių slypėjo kur kas didesnė svajonė.
Svajonė perkeisti žmogų.
Legenda apie senolį kalne
Įsivaizduokime jauną keliautoją, kuris po daugelio dienų kopimo pasiekia aukštai kalnuose stovinčią trobelę.
Prie jos jis pamato žilą vyrą.
Senolis stovi basomis ant šalto akmens. Jo rankos pakeltos priešais krūtinę, tarsi laikytų didelį nematomą rutulį.
Jaunuolis kurį laiką laukia.
Praeina dešimt minučių.
Paskui dar dešimt.
Senolis nejuda.
Galiausiai jaunuolis neištveria.
„Mokytojau, ką jūs darote?“
Senolis atsimerkia.
„Mokausi stovėti.“
Jaunuolis nusijuokia.
„Bet stovėti moka visi.“
„Ne“, atsako senolis. „Dauguma žmonių moka tik neleisti sau nukristi.“
Šiame trumpame atsakyme slypi visas cigun pasaulis.
Cigun prasideda ne nuo paslaptingų galių.
Jis prasideda nuo gebėjimo pajusti, kaip žmogus iš tikrųjų stovi, juda ir kvėpuoja.
Kur jo kūnas kovoja su gravitacija.
Kur jis be reikalo laiko įtampą.
Kur kvėpavimas sustoja.
Kur dėmesys palieka kūną ir pasiklysta minčių triukšme.
Tik pamačius šiuos dalykus galėjo prasidėti gilesnė kelionė.
Pirmoji pakopa: sugrįžimas į kūną
Kiekvienas mokinys norėjo išgirsti apie slaptus metodus.
Apie energijos kamuolius.
Apie gydymą delnais.
Apie gebėjimą jausti tai, ko nemato kiti.
Apie mokytojus, kurie esą gyveno kelis šimtus metų.
Tačiau senolis pirmiausia liepdavo stovėti.
Pėdos ant žemės.
Keliai minkšti.
Dubuo laisvas.
Stuburas kylantis aukštyn.
Pečiai nusileidę.
Kvėpavimas ramus.
Iš pradžių mokinys nusivildavo.
Jis tikėjosi vartų į kitus pasaulius, o gavo nurodymą pajusti savo pėdas.
Tačiau po kelių minučių stovėjimo prasidėdavo pirmoji tikroji kelionė.
Vienas petys imdavo kilti.
Žandikaulis susispausdavo.
Mintys pradėdavo derėtis.
Kiek dar reikės stovėti?
Ar aš tai darau teisingai?
Kada pagaliau pajusiu energiją?
Tuomet mokinys pradėdavo suprasti, kad didžiausia kliūtis nėra paslėpta kalno oloje.
Ji gyvena įpročiuose.
Kūnas nuolat kažką daro.
Laiko.
Stumia.
Saugosi.
Priešinasi.
Cigun pirmoji pakopa buvo ne energijos įgijimas, o nereikalingos pastangos atpažinimas.
Senųjų Kinijos kūno puoselėjimo tradicijose laikysena, kvėpavimo pratimai, meditacija ir įvairūs gyvybės palaikymo metodai buvo siejami su sveikata, ilgaamžiškumu bei dvasiniu ugdymu. Vėliau šios skirtingos kryptys tapo dalimi to plataus lauko, kurį šiandien vadiname cigun.
Kūnas turėjo tapti ne kietas, o vientisas.
Ne bejausmis, o jautrus.
Ne įtemptas, o gyvas.
Antroji pakopa: esmės saugojimas
Senosiose daoistinėse tradicijose žmogaus gyvybė kartais buvo vaizduojama kaip aliejinė lempa.
Liepsna yra sąmonė.
Aliejus yra gyvybinė atsarga.
Jeigu liepsna dega per stipriai, aliejus greitai išsenka.
Žmogus nuolat skuba, nerimauja, geidžia, kovoja ir eikvoja save. Išoriškai jis gali atrodyti veiklus, tačiau viduje jo indas tuštėja.
Daoistinės vidinės alchemijos kalboje viena iš pagrindinių žmogaus substancijų buvo vadinama jing, dažnai verčiama kaip esmė arba gyvybinė esencija.
Ji buvo siejama su kūno gyvybingumu, augimu, reprodukcija ir paveldėta gyvybės atsarga.
Mokinys turėjo išmokti jos nešvaistyti.
Tai nereiškė vien seksualinio susilaikymo, nors kai kuriose mokyklose seksualinei energijai buvo skiriama daug dėmesio.
Tai reiškė platesnį gyvenimo būdo pakeitimą.
Miegoti tada, kai kūnui reikia miego.
Nepripildyti proto nuolatiniu triukšmu.
Nevalgyti taip, kad kūnas taptų sunkus.
Neišbarstyti savęs kiekviename ginče.
Nešvaistyti jėgos tam, kas nereikalinga.
Mokinys mokėsi saugoti savo vidinę ugnį.
Ne iš baimės gyventi.
Tam, kad gyvenimas nustotų tekėti pro kiaurą indą.
Trečioji pakopa: esmė virsta kvėpavimu
Kai indas tapdavo tvirtesnis, prasidėdavo subtilioji alchemija.
Daoistiniuose vidinės alchemijos pasakojimuose buvo kalbama apie jing pavertimą qi.
To nereikėtų suprasti kaip įprastos cheminės reakcijos. Tai simbolinė ir praktinė kalba, nusakanti žmogaus gyvybinės būsenos perkeitimą.
Tai, kas buvo tanku, turėjo tapti lengviau.
Tai, kas buvo nejudru, turėjo pradėti tekėti.
Tai, kas buvo instinktyvu ir išbarstyta, turėjo tapti sąmoninga gyvybine jėga.
Mokinys mokėsi kvėpuoti ne vien plaučiais.
Jis klausėsi, kaip įkvėpimas išjudina pilvą.
Kaip plečiasi šonkauliai.
Kaip kvėpavimas pasiekia nugarą.
Kaip įkvėpus tarsi pakyla visas kūnas, o iškvėpus jis sugrįžta į žemę.
Ilgainiui riba tarp kvėpavimo ir judesio pradėdavo nykti.
Rankos nekildavo atskirai nuo kūno.
Judėjimas prasidėdavo pėdose, keliaudavo per kojas, dubenį, stuburą ir tik tuomet pasiekdavo delnus.
Žmogus tapdavo panašus į medį.
Šaknys žemėje.
Kamienas gyvas.
Šakos juda vėjyje, tačiau kamienas nelūžta.
Kai kuriose tradicijose buvo sakoma, kad qi juda žmogaus kūno kanalais.
Kai tėkmė laisva, žmogus jaučiasi gyvas ir vientisas.
Kai ji užsistovi, atsiranda sunkumas, silpnumas arba įtampa.
Šią kalbą galima suprasti tradiciškai, energetiškai arba kaip senovinį būdą aprašyti vidinius kūno pojūčius.
Svarbiausia buvo ne tikėti sąvoka.
Svarbiausia buvo pradėti jausti.
Ketvirtoji pakopa: atveriamas vidinis žemėlapis
Vieną vakarą mokinys paklausė:
„Kur teka qi?“
Senolis paėmė šakelę ir smėlyje nubrėžė žmogaus figūrą.
Pilvo apačioje jis pažymėjo tašką.
„Čia yra laukas“, pasakė jis.
Krūtinėje pažymėjo antrą.
Kaktos srityje trečią.
„Trys laukai?“
„Trys vartai“, atsakė mokytojas.
Kai kuriose daoistinėse tradicijose žmogaus kūnas buvo vaizduojamas kaip vidinis kraštovaizdis.
Jame egzistavo slėniai, upės, vartai, rūmai, krosnys ir laukai.
Svarbią vietą užėmė dantian, arba eliksyro laukai.
Apatinis dantian dažniausiai siejamas su pilvo apačia, kūno centru, gyvybingumu ir stabilumu.
Vidurinis dantian siejamas su krūtinės sritimi, kvėpavimu, jausmais bei širdies erdve.
Viršutinis dantian siejamas su galva, dėmesiu, sąmone ir dvasia.
Tai ne anatominiai organai šiuolaikine medicinine prasme.
Tai vidinės praktikos žemėlapis.
Mokinys pirmiausia turėjo susirinkti į apatinį lauką.
Nusileisti iš galvos į pilvą.
Iš minčių į pojūtį.
Iš skubėjimo į atramą.
Tik tuomet energija galėjo būti vedama aukštyn.
Senųjų tekstų kalba čia tampa paslaptinga.
Kalbama apie vidines upes, dangiškąjį ratą, nefrito vartus, raudonuosius rūmus ir auksinį eliksyrą.
Tai galėjo būti meditaciniai vaizdiniai, vidinių pojūčių aprašymai, simbolinė kosmologija arba visa tai kartu.
Žmogaus kūnas buvo suvokiamas ne kaip uždara biologinė dėžė.
Jis tapdavo mažu kosmosu.
Kalnai gyveno stubure.
Upės tekėjo kūnu.
Saulė ir mėnulis kvėpavo krūtinėje.
Žemė laikė žmogų per pėdas.
Dangus lietė jį per viršugalvį.
Penktoji pakopa: qi tampa dvasia
Kai kvėpavimas tapdavo tylus, o kūnas nebereikalavo nuolatinio dėmesio, praktika pereidavo į kitą lygmenį.
Daoistinės alchemijos kalboje qi buvo gryninama ir paverčiama shen.
Shen dažnai verčiamas kaip dvasia, sąmonė arba dvasinis švytėjimas.
Čia mokinys nebe vien judino kūną.
Jis pradėjo stebėti patį stebėtoją.
Kas mato mintį?
Kas jaučia kvėpavimą?
Kas lieka, kai kūnas nurimsta?
Iš pradžių protas buvo panašus į beždžionę, šokinėjančią nuo vienos šakos ant kitos.
Vieną akimirką jis prisimindavo praeitį.
Kitą kurdavo ateitį.
Tuomet įsivaizduodavo, kad jau pasiekė nušvitimą.
Paskui supykdavo, kad nieko nejaučia.
Mokinys turėjo išmokti jo negaudyti.
Jis sėdėdavo.
Kvėpuodavo.
Stebėdavo.
Mintys ateidavo ir išeidavo.
Pamažu tarp jų atsirasdavo tarpai.
Iš pradžių trumpi, tarsi plyšys debesyse.
Vėliau platesni.
Tame vidiniame danguje mokinys patirdavo, kad sąmonė gali būti tyli, tačiau ne tuščia.
Budri, tačiau neįsitempusi.
Gyva, tačiau nesiblaškanti.
Kai kurios ankstyvosios daoistinės meditacijos aprašė ir kūne gyvenančias dievybes ar dvasines esybes, kurias praktikuotojas vizualizuodavo ir „išlaikydavo“ jų vidinėse buveinėse. Tokiuose tekstuose kūnas buvo šventovė, o jo vidus apgyvendintas ne vien organais, bet ir kosminėmis galiomis.
Šeštoji pakopa: dvasia grįžta į tuštumą
Vieną rytą mokinys atėjo pas senolį džiaugdamasis.
„Mokytojau, vakar meditacijoje pamačiau šviesą.“
Senolis pylė arbatą.
„Puiku.“
„Ji buvo labai ryški. Atrodė, kad palikau savo kūną.“
Senolis pastūmė jam puodelį.
„Arbata atšals.“
Mokinys sutriko.
Jis tikėjosi paaiškinimo apie aukštesnius pasaulius.
Tačiau mokytojas grąžino jį prie arbatos.
Vidinės alchemijos kelyje neįprasti pojūčiai, šviesos, šiluma, vibracijos ar plėtimosi patirtys galėjo būti laikomos tam tikrais ženklais.
Tačiau jos taip pat galėjo tapti naujais spąstais.
Mokinys galėjo prisirišti prie galių.
Prie vizijų.
Prie savo, kaip ypatingo žmogaus, įvaizdžio.
Todėl paskutinėse pakopose reikėjo paleisti net tai, kas atrodė šventa.
Daoistinėje vidinės alchemijos schemoje kartais kalbama apie shen grąžinimą į tuštumą.
Tai kelias atgal į tai, kas buvo dar prieš atskyrimą.
Dar prieš vardus.
Dar prieš „aš“ ir „pasaulis“.
Čia praktika nebebuvo bandymas tapti galingesniu.
Ji tapdavo išnykimu į Dao.
Ne kūno sunaikinimu.
Ne asmenybės paneigimu.
O ribos tarp savęs ir gyvenimo suminkštėjimu.
Mokinys nebesistengė judėti kartu su tėkme.
Jis pradėdavo suvokti, kad niekada nebuvo nuo jos atsiskyręs.
Auksinio eliksyro gimimas
Senieji alchemikai ieškojo medžiagos, galinčios pratęsti gyvenimą ir padaryti žmogų nemirtingą.
Jie maišė mineralus, metalus ir augalines medžiagas.
Kaitino cinoberį.
Ieškojo ypatingų receptų.
Tačiau išorinės alchemijos bandymai buvo pavojingi. Kai kuriuose eliksyruose būdavo gyvsidabrio ar kitų nuodingų medžiagų.
Ilgainiui dalis daoistinių mokyklų perkėlė alchemijos laboratoriją į žmogaus vidų.
Krosnimi tapo kūnas.
Ugnimi tapo dėmesys.
Vandeniu tapo gyvybinė esmė.
O eliksyras buvo kuriamas ne inde, bet pačiame praktikuotojuje.
Ši kryptis vadinama neidan, vidine alchemija.
Jos tikslas buvo ne vien pagerinti savijautą. Ji siekė iš esmės transformuoti žmogaus kūną ir dvasią, išgryninti vidines gyvybės substancijas ir „pagimdyti“ nemirtingąjį pradą.
Akademiniuose daoizmo tyrimuose vidinė alchemija aprašoma kaip būdas sukurti nemirtingumo eliksyrą pačiame kūne, gyvybinę esmę ir kvėpavimą paverčiant vis subtilesne dvasine būsena.
Kai kuriuose tekstuose kalbama apie nemirtingą embrioną, dvasinį kūną arba šviesos kūną.
Jis turėjo būti auginamas tarsi vaikas.
Maitinamas kvėpavimu.
Saugomas tyloje.
Stiprinamas meditacija.
Kol galiausiai galėjo egzistuoti nepriklausomai nuo fizinio kūno.
Tai jau nebe šiuolaikinė mankšta.
Tai kosminė žmogaus transformacijos vizija.
Ką senoliai vadino nemirtingumu?
Žodis „nemirtingumas“ šiandien lengvai sukelia vaizdinį apie žmogų, kuris fiziškai gyvena amžinai.
Ir iš tiesų kai kurie senovės Kinijos valdovai, alchemikai bei praktikuotojai siekė labai ilgo ar net nesibaigiančio fizinio gyvenimo.
Pasakojimuose minimi xian, nemirtingieji arba transcendentai.
Jie gyveno kalnuose.
Vaikščiojo debesimis.
Skrisdavo ant gervių.
Maitinosi rūku ir rasa.
Nebuvo pavaldūs įprastiems žmonių likimo dėsniams.
Istorinėse daoizmo tradicijose nemirtingumo siekis buvo tikras ir įvairialypis. Jis galėjo apimti dietą, kvėpavimo pratimus, meditaciją, alchemiją, seksualines praktikas, ritualus ir etinį apsivalymą.
Tačiau nemirtingumą galima suprasti ir kitaip.
Kaip sąmonės būseną, kuri nebelaiko savęs atskira nuo visumos.
Kaip gyvenimą, kuriame žmogus nustoja kovoti su nuolatine kaita.
Kaip gebėjimą suvokti, kad forma miršta, tačiau Dao nesibaigia.
Tuomet nemirtingumas nėra amžinas tos pačios asmenybės išlaikymas.
Tai sugrįžimas į šaltinį, iš kurio viskas kyla ir į kurį viskas grįžta.
Daoistinės tradicijos ne visada vienodai aiškino šį tikslą. Skirtingais laikotarpiais jis galėjo reikšti fizinį ilgaamžiškumą, dvasinę transcendenciją, dievišką statusą arba vidinį susijungimą su Dao.
Todėl teisingiausia nemirtingumą palikti kaip daugiaprasmius vartus.
Ne skubėti jų uždaryti vienu paaiškinimu.
Ar cigun gali atverti kitus lygmenis?
Senųjų praktikų pasaulyje žmogaus suvokimas nebuvo laikomas nekintančiu.
Buvo tikima, kad išgryninus kūną, kvėpavimą ir protą galima pradėti jausti subtilesnius gyvenimo sluoksnius.
Sapnai galėjo tapti ryškesni.
Vidiniai pojūčiai aiškesni.
Laiko suvokimas pasikeisti.
Riba tarp kūno ir aplinkos suminkštėti.
Gamta galėjo būti patiriama ne kaip objektas, o kaip gyvas dalyvavimas.
Kai kuriuose pasakojimuose adeptai matė vidines dievybes, keliavo dvasinėse erdvėse, bendravo su nemirtingaisiais arba patirdavo sąmonę už fizinio kūno ribų.
Ar tai buvo pažodinės kelionės?
Meditacinės vizijos?
Simbolinės transformacijos?
Pakitę sąmonės būviai?
Tradicija ne visada pateikia vieną atsakymą.
Galbūt jos ir nereikia uždaryti viename paaiškinime.
Tačiau verta išlikti įžemintam.
Neįprastas pojūtis dar nėra aukštesnis pasiekimas.
Šiluma delnuose nėra nemirtingumo įrodymas.
Ryški vizija savaime nepadaro žmogaus išmintingo.
Tikroji praktikos vertė atsiskleidžia kasdienybėje.
Ar žmogus tapo ramesnis?
Ar mažiau kenkia sau ir kitiems?
Ar jo kūnas tapo gyvesnis?
Ar jis aiškiau jaučia, kada sustoti?
Ar jo buvimas suteikia daugiau erdvės ir kitiems?
Jeigu ne, galbūt „aukštesnis lygmuo“ tėra dar viena graži proto dekoracija.
Kelias, kurį galima pradėti šiandien
Mums nebūtina persikelti į kalnų olą.
Nebūtina ieškoti slapto rankraščio.
Nebūtina tikėti, kad žmogus gali fiziškai gyventi tūkstantį metų.
Galime pradėti nuo to paties, nuo ko pradėjo mokinys.
Atsistoti.
Pajusti pėdas.
Leisti keliams suminkštėti.
Atpalaiduoti žandikaulį.
Neskubinant įkvėpti.
Lėtai iškvėpti.
Pakelti rankas taip, tarsi jos plauktų vandeniu.
Ir trumpam paklausti:
Kiek gyvybės teka per mane, o kiek jos sustabdau nuolatine pastanga?
Galbūt cigun nemirtingumas prasideda ne nuo mirties nugalėjimo.
Galbūt jis prasideda nuo akimirkos, kai nustojame būti pusiau gyvi.
Kai iš tiesų pajuntame žemę.
Kai kvėpavimas pasiekia kūno vietas, kurios ilgai buvo pamirštos.
Kai judesys nebevykdomas, o gimsta.
Kai protas trumpam nustoja komentuoti gyvenimą ir leidžia mums jame dalyvauti.
Senolis kalne galbūt nežinojo, kiek metų dar gyvens.
Tačiau jis mokėjo būti gyvas tame vieninteliame įkvėpime, kuris vyko dabar.
Ir galbūt tai buvo pirmasis jo nemirtingumo slenkstis.
—
Informacijos šaltiniai
1. Stanford Encyclopedia of Philosophy. „Religious Daoism“.
Apžvalga apie religines daoizmo tradicijas, vidines kūno dievybes, meditaciją ir nemirtingumo sampratas.
2. Stanford Encyclopedia of Philosophy. „Science and Chinese Philosophy“.
Aptariamos senosios Kinijos ilgaamžiškumo, išorinės ir vidinės alchemijos bei nemirtingumo praktikos.
3. The Cambridge Companion to Religious Experience. „Religious Experience in Ancient Confucianism and Daoism“.
Aptariama daoistinė vidinė alchemija ir nemirtingumo eliksyro kūrimas ugdant gyvybinę esmę kūno viduje.
4. Oxford Academic. „Earth under Heaven“.
Aprašomas perėjimas nuo išorinės alchemijos ir ilgaamžiškumo paieškų prie nemirtingumo eliksyro kūrimo žmogaus kūne.
5. Cambridge University Press. „Ancient and Modern Techniques of Longevity“.
Apžvelgiamos daoistinės gyvybės puoselėjimo praktikos ir nemirtingumas kaip dvasinio tobulumo siekinys.
6. Cambridge University Press. „Science and Civilisation in China“.
Aptariama išorinė ir vidinė alchemija, jų ryšys su dvasiniu tobulėjimu bei asmeninio nemirtingumo paieškomis.
7. Stanford Encyclopedia of Philosophy. „Daoism“.
Platesnis daoizmo, Dao sampratos, natūralumo ir žmogaus santykio su pasaulio kaita pristatymas.
Leave a Reply